- kūkčioti
- kū́kčioti, -ioja, -iojo
1. intr. smarkiai balsu verkti, sunkiai atgaunant kvapą: Ką gelbės, kad tu čia verki, kū́kčioji – vis tiek neatverksi Gs. Kū́kčioja kaip tėvo netekęs Pln. Ko dabar kū́kčioji lyg mažas? Šmk. Nežiūrėdamas į kūkčiojančią moteriškę, pastatė į kampą šautuvą ir žengė į duris P.Cvir. O ji ašarų suvaldyti negali, kūkčioja rš. Vaikas kū́kčiojo, verkė, nesulaukdamas motynos namo pareinant Sr. ║ nuo didelio verksmo trūkčioti, gaikščioti: Laidojant motiną, ji tiek smarkiai verkė, kad ir parvažiuojant visą kelią dar kū́kčiojo negalėdama visiškai nusiraminti Plt.
2. smarkiai žiaukčioti (verčiant vemti): Susuko širdį, ir pradėjau kū́kčioti, vos nesusivėmiau Ggr. Kūkčio[ja], pryš šoka toks neapvažus valgis Šts. Meisa baisiausiai surūgusi, sukirmijusi – kū́kčiodamas kąsnį tenurysi Plt.
3. intr. sprengsėti, kosčioti kuo užsirijus, užspringus: Ko tu kū́kčioji, ar tau priešais šoka kąsnis gerklė[je], kad negal praryti? J.
4. intr. tarpais kaukti, kaukčioti: Šuniukas kū́kčio[ja] J. Kur čia šuo kū́kčio[ja] – by kaukia trumpai J.
5. smarkiai šokinėti, tuksėti, plakti: Ano širdelė kūkčiojo Prk.
6. šaukti (kiaulę): Gana kūkčiot, eik paieškok – gal darže kur Vlk.
◊ širdìs kūkčiója darosi bloga: Nu smarvės širdìs pradėjo kū́kčioti, must vemsu Vvr. Širdìs kū́kčio[ja] (ema vėmulys), kad blusos kanda J.\ kūkčioti; įsikūkčioti; iškūkčioti; nusikūkčioti; pasikūkčioti; prakūkčioti; sukūkčioti; užsikūkčioti
Dictionary of the Lithuanian Language.